Virtuvės įranga iš nerūdijančio plieno: 4 svarbiausi dalykai

„Ar nerūdijančio plieno gaminiai rūdija?“ – vienas dažniausių gastronominio verslo kūrėjų klausimų, renkantis virtuvės įrangą. Daugelis žinome, kad nerūdijantis plienas – universalus metalas, pritaikomas įvairiose srityse – nuo statybų iki smulkiausių virtuvės prietaisų. Tačiau kuo vienas gaminys skiriasi nuo kito, galėtų pasakyti tik labai išmanus pirkėjas, įsigilinęs į gamybinius procesus ir paanalizavęs ne vieną pavyzdį. Norėdami priimti pagrįstą sprendimą dėl maistinės kokybės nerūdijančio plieno įrangos, turėtumėte suprasti pagrindinius šio lydinio klasifikavimo ir dekodavimo skirtumus, gamybos technologiją ir konstrukcinius sprendimus. Taip pat reikėtų apgalvoti ir dizainą – pavyzdžiui, kokią virtuvę planuojate: atvirą ar uždarą.

Nerūdijančio plieno rūšys

Nuo 1913 m., kai metalurgas Harry Brearley išrado lydinį, pasižymintį išskirtiniu atsparumu korozijai, nerūdijantis plienas užkariavo profesionalios virtuvės įrangos gamintojus ir tapo pagrindine jų naudojama medžiaga, nes ji – patvari, ilgaamžė ir higieniška. Nors sukurta daugiau nei 250 plieno rūšių, tačiau AISI 304 markės pavadinimas skamba dažniausiai. Ji populiari todėl, kad yra patvariausia ir tinkamiausia restoranų stalų, gartraukių, plautuvių, stovų, stelažų, lentynų gamybai.

Šios rūšies sudėtyje yra 18 procentų chromo, sujungiančio deguonį ant produkto paviršiaus bei formuojančio plėvelę, apsaugančią geležį nuo oksidacijos (rūdžių), ir 8 procentai nikelio, padidinančio atsparumą korozijai. Kuo didesnis nikelio kiekis, tuo nerūdijantis plienas atsparesnis korozijai. Jeigu dirbate su sūriais ir rūgščiais produktais – pvz., citrusiniais vaisiais, daržovių ir vaisių sultimis, – rekomenduojami 316 plieno klasės gaminiai. Jie chemiškai atsparesni, todėl nuo paviršių bus lengviau pašalinti maisto likučius.

Gamybos technologija

Renkantis nerūdijančio plieno stalus, plautuves, stelažus ir kitus gaminius, svarbu atkreipti dėmesį į jų konstrukcinę technologiją. Dirbant su šia įranga prabėga visa diena, todėl tiek naudotis, tiek prižiūrėti turi būti patogu ir saugu. Vienas iš aktualiausių aspektų – briaunos. Taupydami kaštus ir laiką, gamintojai ne visada tinkamai nušlifuoja bei užapvalina suvirinimo kampus. O drėgnoje virtuvėje, kur oda tampa tikrai minkšta ir pažeidžiama, aštrūs kampai kelia pavojų susižeisti.

Mindaugas Jonuškis, vadovaujantis nerūdijančio plieno gamybos bendrovei „Novameta“, teigia, kad jiems puikiai pažįstamos šios specifinės HORECA sektoriaus problemos. Todėl ypač daug dėmesio skiriama produkcijos naudojimo saugumui: „Visi mūsų sprendimai sukurti taip, kad būtų išvengta aštrių, stačių, nuolat užkabinamų kampų – jie nušlifuojami ir nubukinami. Kiekvieną gaminį patikrina kokybės skyriaus atstovai, ir tik įsitikinus dėl saugumo, jis iškeliauja pas klientus“.

Kitas svarbus niuansas – stalviršių vientisumas ir atsparumas, išgaunamas specialios presavimo technologijos metodu: „Dvikomponenčiai klijai, supresuojami su laminuota, nuo drėgmės apsaugota plokšte, užtikrina ne tik paviršiaus vientisumą, bet ir atsparumą įvairioms temperatūroms. Todėl galima drąsiai statyti karštus puodus“.

„Novametos“ vadovas įspėja, kad nekokybiškus gaminius galima atpažinti iš paviršiuje susidariusių bangelių: „Jeigu stalviršis klijuojamas silikonu, purškiant jį kas ~5 cm, sukuriamas ne tik bangelių efektas, bet ir esant karštiems paviršiams garuoja. Netolygumas ilgainiui tik ryškėja ir, žinoma, trukdo dirbti. Tokį broką galima pamatyti labai greitai: vos keli mėnesiai, o stalas atrodo lyg dešimtmečius tarnavęs virtuvėje“.

Nusprendus įsigyti tokį stalą, pravartu aplankyti kelias virtuves ir gyvai įvertinti jose įrengtų nerūdijančio plieno gaminių kokybę bei dėvėjimosi tempą.

Perdažyti plieną – ne problema

Kai kuriuose restoranuose nerūdijančio plieno įranga ne tik atlieka funkciją, bet tampa ir interjero dalimi, jei virtuvė yra atvira, matoma svečiams. Dažnai naudojami standartiniai gaminiai, tačiau galima projektuoti pagal kiekvieno kliento poreikį, pritaikant įrangos gylį, aukštį ir plotį pagal individualius technologinius patalpų ypatumus.

Kai virtuvinės įrangos spalvą norisi derinti prie interjero, plieną galima nudažyti, o prireikus – perdažyti, jei prabėgus keliems metams prireiktų atnaujinti ar visiškai pakeisti aplinkos koloritą.

Atminkite, jog net ir panaudota standartinė nerūdijančio plieno įranga yra itin paklausi. Tad jei situacija pasikeis, ir gaminių jums nebereikės, nesunkiai rasite jiems naujus šeimininkus.

Valymas: kaip nesugadinti?

Atsakymas į klausimą, ar nerūdijančio plieno gaminiai gali būti amžini, tiesiogiai susijęs su priežiūra ir valymu. Nerūdijančio plieno paviršius neabsorbuoja jį liečiančių maisto medžiagų ir cheminių ploviklių. Tačiau svarbu jais tinkamai naudotis ir švarinti specialiai skirtomis priemonėmis.

Pirštų antspaudams ir lengviems nešvarumams šalinti geriausiai naudoti purškiamus valiklius ir poliravimui skirtus minkštus audinius, jeigu jų reikia valant pasirinkta priemone. Valyti turėtumėte ne skersai paviršiaus, o šlifavimo kryptimi.

Sunkiau valomiems nešvarumams patariama naudoti medžiagines nailono šluostes bei specializuotus nerūdijančio plieno valiklius, skirtus kalkių nuosėdoms bei rūdims šalinti. Po valymo būtina pašalinti valymo priemonių likučius vandeniu ir nusausinti, kad būtų išvengta vandens nutekėjimo žymių.

Stipriems nešvarumams pašalinti rekomenduojami nerūdijančio plieno paviršiams skirti valikliai su fosforo rūgštimis. Valiklių likučius reikia nuplauti vandeniu ir nusausinti paviršių.

Atsiradus korozijai (rūdims), reikia naudoti jų šalinimui skirtą pastą arba rūgštį. Atkreipkite dėmesį, kad po valymo su rūgštinėmis priemonėmis gali vizualiai pasikeisti paviršius.

Viešojo maitinimo įmonių higienos reikalavimų ekspertė Jurgita Viltrakienė pataria atminti tris paprastas taisykles, kurių būtina laikytis valant stalviršius ir kitus tiesiogiai su maistu besiliečiančius paviršius:

• naudojame profesionalias maisto paviršiams skirtas dezinfekcinio poveikio priemones;
• vadovaujamės gamintojo instrukcijomis;
• po valymo paviršių nusausiname vienkartiniu popieriniu rankšluosčiu, kad užtikrintume maksimalią higieną.